Žmogus gyvena viltimi

Po kelių dienų mes švęsime krikščionims istorinį gimimą – Kristaus Gimimo šventę. Aukščiausiasis Viešpats tapo Dievu, gyvenančiu šalia, tapo įsikūnijusiu Dievu dėl žmonių. Iki Kristaus gimimo Viešpats su žmogumi kalbėjo per pranašus. Su Kristaus gimimu Viešpats tapo vienu iš mūsų, idant išgelbėtų mūsų istoriją.

Lenkijos kardinolas Stefanas Wyszynskis pasakojo: Vokiečiams okupavus Lenkiją, vienas kareivis paprašė Wyszynskio išklausyti jo išpažinties. Jie abu pasislėpė nuo vokiečių lėktuvų tranšėjoje ir, klausydamas kareivio išpažinties, Wyszynskis pamatė valstietį, kuris ramiausiai dirbo savo lauke, visiškai šalia vykstančių karo veiksmų. Išklausęs išpažintį, kunigas prisiartino prie valstiečio ir paklausė, kaip jis gali taip ramiai dirbti, kai visi bėga iš krašto, kuriame viskas bus sunaikinta. Valstietis atsakė: „Aš ariu ir sėju. Jeigu nenupjausiu derliaus aš, kiti nupjaus. Mano grūdai gali sudegti, tačiau pasėti dirvoje yra saugūs ir laikui atėjus sudygs.“ Šalia šio valstiečio krito bombos, šaudė kulkosvaidžiai, o jis ramiai sėjo javus. Sėjo ne sau, kitiems, sėjo, nes Dievas buvo su juo.

Žmogus nieko nedaro be vilties. Mums reikia vilties, kaip reikia kiekvieną sekundę deguonies kvėpuoti. Būtina žmonėms duoti vilties motyvą. Ir tas motyvas yra Jėzus Kristus, Emanuelis – Dievas su mumis. Žmogus gyvena viltimi: jis save stiprina mintimis, kad rytoj ar poryt bus geriau, šviesiau, lengviau, kad jo gyvenimas pakryps į gerą pusę. Žmogus mėgsta ir kitą padrąsinti, suteikdamas jam vilties, nupiešdamas skaidresnę ateitį. Kartais valstybių vyriausybės mėgina guosti savo piliečius sakydamos, jog ateityje gyvensime turtingiau. Taip jau yra, kad žmogus lengviau pakelia dabarties sunkumus, kuomet jis viliasi, jog ateityje bus lengviau. Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? Niekas mūsų negali atskirti nuo Kristaus meilės, nei vargas, nei priespauda, nei persekiojimai, nei badas ar nuogumas. Niekas, išskyrus mus pačius, tik mes galime tapti nedėkingi ir nusigręžti nuo Kristaus.

Deja, kartais gyvename taip, lyg Jėzus niekada nebuvo atėjęs, gyvename tik dėl savęs pačių. Kartais ir krikščionio viduje kyla drama, kai jis pasiduoda pagundai pats savyje ieškoti pagrindo patogesniam saugumui žemiškajame gyvenime arba nustoja pasitikėti Dievu. Ir juo jis labiau bando įsitvirtinti apsidrausdamas savo ramybę, tuo mažiau bepasitiki Dievu ir tuomet visas jo pasitikėjimas savimi atsiduria pavojuje. Pažvelgę į Senąjį Testamentą aiškiai matome, jog kai Izraelio tauta būdavo su Dievu, ji skynė pergales, o kai izraelitai nusigręždavo nuo Dievo, juos ištikdavo skaudus ir gėdingas pralaimėjimas. Šiandien Kristus atstovauja Dievui, kuris yra ne su viena konkrečia tauta, bet su viso pasaulio žmonėmis. „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai reiškia, kad Jėzuje Dievas yra arti ir visada pasilieka su mumis. Jėzus kiekvieną iš mūsų saugo ir niekada neliksime vieni. Krikščioniškos vilties užduotis yra atgręžti tokio žmogaus protą į Dievą, kad tik Dieve viename ieškotų sau reikiamos pagalbos, nepalaužiamos jėgos ir atleidimo. Viltis reikalauja, kad tikintysis visiškai atsiduotų Kristui, kartu su juo stotų į didžiąją pasaulio išvadavimo kovą ir kurtų Dievo Karalystę tarp žmonių. Krikščioniui duota viltis, kad per šią dorybę jis išsiugdytų ir palaikytų ramų įsitikinimą, jog Dievo Karalystė auga ir tuomet, kai žmogus savo gyvenime patiria išbandymus ir juos nugali. Viltis – didžiausia žmogaus gyvenimo parama. Kas bendriausia viso pasaulio žmonėms? – Viltis. Nes ją turi netgi tas, kuris nieko neturi. Anuomet romėnų filosofas Seneka sakė: „Kol gyvas, žmogus niekuomet neturi prarasti vilties.“ Ko laukiame iš Dievo? Sveikatos, pinigų, pasisekimo? Kartais net jaučiame, jog jam savo prašymais galime ir įkyrėti. Tačiau Dievas viršija visus mūsų lūkesčius ir prašymus. Jis pats ateina į žmonijos istoriją kaip žmogus. Jėzus Kristus yra Emanuelis, Dievas su mumis.

Gerai išmokime ir įsisąmoninkime šį Atpirkėjo vardą. Jėzus vienas iš mūsų, mūsų brolis. Jis žmogaus ir Dievo sūnus. Dievas tapo artimas. Štai kur slepiasi gilioji Kalėdų paslaptis: Dievas tarp mūsų. Į Jėzaus klausimą, kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų, šv. Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Ar šiandien Jėzus, gyvojo Dievo Sūnus, yra su mumis, ar buvo su mumis tik tuos 33 metus nuo gimimo Betliejuje iki mirties Golgotoje? Mieli tikintieji, mūsų dideliam džiaugsmui prisikėlęs iš numirusių Kristus nauju, dvasiniu, realiu, nors ir nematomu būdu gyvena tarp mūsų.

 

Bažnyčios žinios Nr. 11 (437) 2016