„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19-20)
Apie Krikšto sakramentą
Aukščiausia vertybė, kokią žmogus gali įgyti šiame gyvenime, yra Dievo Karalystė. Tai yra pats brangiausias perlas, dėl kurio galima paaukoti viso pasaulio turtus (plg Mt 13,45). Tačiau Dievo Karalystės negalima nusipirkti turtu. Ji yra dalinama veltui. Reikia tik pereiti krikšto maudyklę, reikia tik pasinerti atgimdančiame vandenyje. Dievo Karalystės pilietybei gauti kito kelio nėra: „Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo Karalystę“ (Jn 3,5).
Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai. Tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“
Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas asmuo.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas; gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šio antspaudo krikštas negali būti kartojamas.
Esant reikalui, krikštyti gali kiekvienas žmogus, jei tik jis turi intenciją atlikti tai, ką atlieka Bažnyčia, – jis užpila vandens ant krikštijamojo galvos tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Plačiau apie Krikštą: Skaitykite plačiau (1212-1284 pastraipos).
Pasirengimas vaikų krikštui
Susitarti dėl kūdikio ar vaiko krikšto privalo tėvai (globėjai) arba bent vienas iš tėvų (globėjų). Prieš krikštą tėvai susitinka su kunigu pasikalbėti apie sakramento prasmę, apeigas bei tėvų įsipareigojimą pakrikštytą vaiką auklėti krikščioniškai. Mūsų bažnyčioje šie susitikimai vyksta pirmadieniais ir ketvirtadieniais po vakaro šv. Mišių.
Krikštatėvių pareiga yra padėti tėvams vaiką globoti ir katalikiškai auklėti.
Būtina, kad asmuo, norintis tapti krikštatėviu, atitiktų šias sąlygas:
2. būtų sulaukęs šešiolikos metų amžiaus;
3. būtų katalikas, jau priėmęs sutvirtinimą bei šventosios Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei dabar prisiimamas pareigas;
4. nebūtų suvaržytas kokios nors teisėtai uždėtos ar paskelbtos kanoninės bausmės;
5. jei krikštatėviai yra vyras ir žmona, jie turi būti priėmę santuokos sakramentą;
6. nebūtų krikštijamojo tėvas ar motina.Pakrikštytajam, priklausančiam nekatalikiškai bažnytinei bendruomenei, leidžiama būti tik krikšto liudytoju drauge su krikštatėviu kataliku. Esminė Krikšto apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens užpylimas ant galvos, šaukiantis Švenčiausiosios Trejybės, tai yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.Vaikas nuo septynių metų laikomas sąmoningu, todėl jam reikia ruoštis Krikšto sakramentui kaip suaugusiam.
Suaugusiųjų pasirengimas krikštui
Kad būtų galima pakrikštyti suaugusį žmogų, būtina, kad jis pareikštų valią priimti krikštą, suvoktų ir priimtų tikėjimo tiesas, krikščionio pareigas ir būtų patyręs krikščionišką gyvenimą katechumenate. Jis taip pat turi būti paragintas gailėtis už savo nuodėmes.
Suaugęs žmogus, atsidūręs mirties pavojuje, gali būti pakrikštytas, jei yra bent kiek susipažinęs su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, kokiu nors būdu yra išreiškęs norą priimti krikštą ir pažada laikytis krikščioniškos religijos įsakymų.
Suaugęs, norėdamas krikštytis, turi asmeniškai kreiptis į parapijos kunigą. Suaugusiųjų pasirengimas tęsiasi kelis mėnesius ir iškilmingai švenčiamas per Velyknakčio pamaldas.
Norintys pakrikštyti ir pasikrikštyti, kreipiasi į kunigą, budintį raštinėje, šiokiadieniais nuo 09.30 iki 13.00 ir nuo 15.00 iki 18 val.
Kaip švenčiamas Krikšto sakramentas?
Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.
Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką.
Kadangi Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, atsižada šėtono. Taip parengtas jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą.
Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį, ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).
Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Krikštas teikiamas triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos. Šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi, – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam.
Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, drauge su Kristumi prisikėlė.
Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).
Romos Katalikų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytas kūdikis yra prinešamas prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.