“Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – sako Jėzus. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.” (Jn 11,25)
Laidotuvės. Šis žodis – tarsi į paskutinę kelionę palydinčio varpo dūžis. Žmogui mirus, organizuojamos laidotuvės – visuma apeigų, veiksmų ir žodžių, padedančių pagerbti mirusįjį ir palydėti jį į amžinybę.
Paprastai laidotuvės vyksta savoje parapijoje. Jos rengiamos kartu su tos krikščionių bendruomenės nariais ir kunigu.
Bažnyčia meldžiasi už visus mirusius, bet iškilmingą pagarbą teikia tik katalikams, kurie krikščioniškai gyveno arba bent prieš mirtį atgailavo.
Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba gyveno ir mirė nekatalikiškai.
Atvykstant pas kunigą, reikia turėti mirusiojo mirties pažymą bei žinoti mirusiojo tėvo vardą ir motinos vardą bei mergautinę pavardę.
Dėl artimo žmogaus palaidojimo bažnytinėmis apeigomis galima susitarti parapijos raštinėje šiokiadieniais 09.30-13.00 ir 15.00-18.00 val., o sekmadieniais po kiekvienų šv. Mišių.
PRAKTINIAI PATARIMAI:
Svarbūs laidotuvių momentai: budėjimas prie mirusiojo, jo išlydėjimas iš šarvojimo vietos ir palydėjimas į kapines, atsisveikinimas su mirusiuoju. Tačiau svarbiausia yra dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusį žmogų. Kartais klaidingai manoma, kad šeimos nariams labiau tinka budėti prie mirusiojo negu dalyvauti šv. Mišiose.
Nors Bažnyčia labiau vertina paprotį laidoti kūną, tačiau ir tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti pagal krikščioniškas laidotuvių apeigas. Tačiau jeigu pasirinkimą sudeginti kūną lėmė motyvai, priešingi krikščionių tikėjimui, velionis negali būti laidojamas pagal krikščioniškas apeigas.
Atsisveikindami su mirusiuoju artimieji ir giminės kartais pabučiuoja velionį, tokiu būdu išreikšdami savo pagarbą ir meilę. Tai turi būti laisvanoriškas veiksmas, todėl netinka versti tai daryti tuos, kuriems šis gestas nėra priimtinas.
Kartais giminėms patariama, kad į karstą ar į velionio drabužių kišenes būtų įdedamos žolelės ar kiti dalykai. Toks paprotys neturi nieko bendra su krikščioniškomis laidotuvių apeigomis ir greičiau primena burtus ar magiją.
Krikščionių pareiga yra rūpintis mirusiųjų kapais. Nuomonė, kad kapo negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui nuo laidotuvių, nes tai pakenks velioniui, yra visiškai klaidinga. Nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva, tampa didele nepagarba mirusiajam.
Lankant arba tvarkant artimųjų kapus, visada verta prisiminti mūsų krikščionišką pareigą melstis už mirusius.