LT RU PL EN DE IT
Pamaldų laikas
Sekmadieniais, švenčių dienomis:
8.00, 9.00, 10.00, 12.00, 18.00
Šiokiadieniais:
8.00, 18.00
Mūsų kontaktai
Adresas: Rumpiškės g. 6
Tel.: 8-46-410 120
Mob.: 8-601-64256
El.p.: mtkparapija@gmail.com
Mus galite rasti čia
Gaukite naujienas

V Gavėnios sekmadienis

 
2019-04-07
Trupiniai apie Jėzų, arba tikrojo atsivertimo kelias


Evangelistas Jonas mėgsta šventraštyje pabarstyti užuominų apie Kristaus kančią. Jam Kristus nuo pat pradžios yra ne tik Mesijas, kurio laukė išrinktoji tauta, tačiau ir tas, kuris daro stebuklus, kalba, moko, įžengia į kryžiaus sostą tam, kad taptų istorijos Viešpačiu.

Šiandien girdime pasakojimą apie moterį, pagautą svetimaujant, o į jos nuteisimo akimirką norima įtraukti ir patį Jėzų – juk įstatymas to reikalauja ir tai leidžia. Prieš tai Jėzus ėjo melstis į Alyvų kalną, tačiau, kaip ir daugelį kitų kartų, jis neturėdavo netgi kada pavalgyti. Taip ir dabar jo bendrystės su Tėvu akimirka pertraukiama ir jis įveliamas į žemiškų reikalų sprendimą.

Jam pasitraukti maldai buvo esminis dalykas, lyg kvėpavimas, lyg būtinas vandens gurkšnis, kad neužtrokštum. Tas Alyvų sodas buvo tarsi taikos oazė, kurioje atkuriamas santykis su Dievu. Malda Jėzui yra ta vieta, per kurią jis palaiko ryšį su Tėvu ir su pasauliu. Per ją vis atnaujina savo sąmoningą pasiryžimą atpirkti pasaulį.

Suvokdami, kokią ypatingą svarbą Jėzui turėjo jo maldos gyvenimas, dabar pažvelkime į antrąją Evangelijos dalį, kurioje pasakojama apie moters areštą. Po akimirkos, kada meilės guolis buvo paverstas išdavystės guoliu, įvyksta susitikimas su Tiesa, kuri išardo melo pinkles. Nors iš vienos pusės pažvelgus, raštų žinovai ir fariziejai tikrai žinojo ką daryti tokioje situacijoje – būtų užtekę tiesiog išpildyti įstatymą ir užmušti moterį akmenimis... Tačiau, kaip primena apaštalas Paulius pirmajame laiške Korintiečiams – įstatymas dažnai tampa nuodėmės priežastimi (plg. 1 Kor 15, 56). Skamba provokuojančiai... tad nuo kurios vietos teisingiau pradėti apmąstymą? Nuo nuodėmės ar nuo įstatymo? Kas atsirado pirmiau: nuodėmė, ištvirkavimas, ar įstatymas, pagal kurį žmogus gali nustatyti kas yra blogis, o kas yra gėris?

Kas gi gali apibrėžti blogį, kuris yra iš tikro blogis, ir kas gali apibrėžti gėrį, kuris yra gėris – įstatymas? Jeigu taip, tai mes atsakymo į šį klausimą taip ir nesurasime: juk tada reiktų žinoti, kuo vadovavosi, kokiais kriterijais rėmėsi tie, kurie įstatymą kūrė, kaip patys gyveno, ar buvo teisingi žmonės... Čia tikriausiai neapsieitume be etikos filosofų ir be teisininkų pagalbos. Tačiau grįžkime prie Evangelijos.

Reiktų mums stengtis nugalėti pagundą taikyti paraidžiui perskaitytą tekstą mūsų dienų kontekstui, mūsų visuomenei, besivadovaujančiai liberalistinio mąstymo idėjomis, ne tokiai teokratinei, kaip Jėzaus laikais. Ten, kur tautos vadai ir kunigai, politinis ir religinis autoritetai sutampa, įstatymo sulaužymas suvokiamas kaip nusikaltimas ir nuodėmė, o šio nusikaltimo ir nuodėmės logiška pasekmė yra mirtis.

Pas mus gi nėra šitaip. Svetimoteriavimo nusižengimas yra sunki nuodėmė. Tai patvirtina ir Jėzus, užakcentuodamas, jog svetimoteriaujama ir tada, kada geidulingai žvelgiama į vyrą arba moterį (plg. Mt 5, 29-32). Taigi, naujas lygmuo, ne tik, kai pats veiksmas atliekamas, bet ir kai pagalvojama nuodėmingai, vien tik minčių lygmenyje.

Pabrėždamas šitą mintį, Viešpats primena, jog atėjo į šį pasaulį tam, kad apreikštų begalinę Dievo meilę: kada atgaila yra nuoširdi, jokia nuodėmė neturi tokio sunkumo, kad tu nusipelnytumei mirties; kad ir kaip mūsų širdis būtų užteršta, Dievas vis tiek yra daug didingesnis už mūsų širdį (plg. 1 Jn 3, 20).

O pati didžiausia pamoka, kurią mums šiandieną palieka Evangelija, nėra paleistuvystės nuodėmė. Pagrindinė mintis ta, jog mes esame įpratę matyti kitų nuodėmes, o ne savo. O kartais galbūt netgi gyvename iliuzijoje, jog turime labai mažai nuodėmių, arba tik labai lengvas nuodėmes, sunkių nesame padarę. Liūdna žinia tokia: nuodėmė paliečia visus, visi esame nuodėmingi. Ir būtent dėl to Viešpats sakė: neteiskite ir nebūsite teisiami (plg. Mt 7, 1).

Pasakojimas apie paleistuvę moterį, pastatytą priešais Jėzų, liudija apie ypatingai išradingą evangelisto pasakojimo būdą, siekiant nukreipti dėmesį nuo Jėzaus prie moters, vertos pasmerkimo. Juk fariziejams, tikriausiai, nė trupučio nerūpėjo šitoji moteris. Gal tik Jėzaus elgesys ir ką jis pasakys apie jų tradicijas. Šiandieninė Jono Evangelijos ištrauka matytina ir vertintina ne moralės klausimo šviesoje, bet tikėjimo: moralės tikslas yra analizuoti žmogaus veiksmus, vertinti savo veiksmus, kiekvieno iš mūsų veiksmus. O tikėjimo tikslas – kreipti mintis į Kristaus asmenį. Mūsų gyvenimas ir mintys šioje plotmėje turėtų likti. Turėtų likti susitinkant jį sekmadienio šventime, stengiantis jį pažinti, jo žodžius, jo gyvenimą... Tik pažindami Jėzų asmeniškai galime iš visos širdies atsiversti.

O keistis tikrai nėra lengva: reikia rasti tinkamą motyvaciją – kodėl tai darau? Kodėl turėčiau rinktis patirti visus šiuos sunkumus? Dėl Jėzaus! Ne dėl ko nors kito! Tačiau, jeigu jį matysime tik kaip patį tobulumą – vargu ar mums pavyks. Greičiausiai, matydami jo tobulumą, dar menkesniais pasijusime, dar labiau nuodėmingais. Ir galbūt pradėsime jaustis nepataisomai kaltais...

Tačiau, jeigu žvelgsime į Jėzų kaip į tą, kuris taip besąlygiškai myli, jog numiršta tam, kad mes gyventume, tokioje jo Meilėje rasime jėgos ir noro bei drąsos pradėti keisti savo gyvenimą ir tapti geresnio savęs paties versija Kristuje!

O juk pakeisti savo požiūrį į Jėzų – čia ir slypi tikrojo atsivertimo pradžia!

Kun. dr. Andrius Vaitkevičius
Visos teisės saugomos © 2010 Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės Parapija
Sprendimas UAB IT Uostas