į viršų
Image Alt

Viltingas palydėjimas Amžinybėn

Viltingas palydėjimas Amžinybėn
Mirus mums artimam žmogui, skubame tvarkyti „žemiškų“ reikalų, t.y., kaip laidosime, kur laidosime ir kaip turėtų atrodyti pats atsisveikinimo procesas bei liturgija. Užduodame sau klausimą: kokie yra esminiai atsisveikinimo su mums artimu žmogumi momentai ir ar su pačiu palaidojimo faktu ta bendrystė, kurią turėjome kasdienybėje, nutrūksta? Apie tai kalbamės su kun. dr. Andriumi Vaitkevičiumi.   Ką turėtume žinoti, iškeliavus artimajam? Ką atlikti, kad palydėjimas į Amžinybę būtų sklandus? Pirmiausia, turime pasielgti pagal tai, kas žmogus buvo. Organizuoti išlydėjimo apeigas, atsižvelgdami į tai, kokioje bažnyčioje jis buvo krikštytas: katalikas, pravoslavas, liuteronas ar kitos denominacijos bendruomenės narys. Kitaip tariant, palydėti su jo išpažinto tikėjimo apeigomis. To reikalauja pagarba žmogui. Išlydintys artimieji, net išpažindami kitą tikėjimą ar iš viso netikintys, turėtų gerbti mirusiojo tikėjimą. Mirus katalikui, artimieji, visų pirma, turėtų kreiptis į parapijos raštinę, kur užpildoma laidotuvių metrikų knyga: mirusiojo asmens duomenys, giminystės ir šeiminiai ryšiai, sutariamas šv. Mišių už mirusįjį laikas ir laidotuvių data. Jei artimieji jau turi gavę mirties liudijimą, reikėtų atsinešti ir jį, bet pirmam susitikimui su kunigu nebūtina laukti, kol jį išrašys. Katalikiškose laidotuvėse yra keletas esminių akcentų. Visų pirma, pašarvojus mirusįjį, laidotuvių išvakarėse giedamos giesmės ar mūsų krašte paplitę Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Visą šarvojimo laiką derėtų, kad šalia mirusiojo skambėtų sakralinė muzika, giesmės, tokia, kuri kviestų į maldą ir rimtį. Labai svarbu į palydėjimo maldą pakviesti visus, kurie pažinojo mirusįjį: gimines, draugus, kaimynus. Gražu, kai kuo daugiau laidotuvių dalyvių susirenka į šv. Mišias laidotuvių dieną. Šiandien mažai kas bežino, kad prasminga į jas atvežti ir karstą. Šv. Mišių metu gražiomis apeigomis – smilkymu ir švęsto vandens šlakstymu – pagerbiamas mirusiojo kūnas, jo sielos laikinoji buveinė. Po šv. Mišių vykstama į kapines, kur vyksta baigiamosios laidotuvių apeigos. Kitas būdas – laidotuvių dienos rytą susirinkti į šv. Mišias, po to kelioms valandoms grįžti į šarvojimo salę ir tada išlydėti mirusįjį į kapines. Kiek pastebime, dalyvavimas laidotuvių šv. Mišiose labai vangus, tad raginame mirusiojo artimuosius pakviesti laidotuvių dalyvius maldai – juk tai svarbiausias dvasinis momentas, palydint žmogų į Amžinybę.   Yra tokia tradicija atlikti išpažintį laidotuvių šv. Mišiose. Kodėl tai svarbu? Kiekvieną kartą esame raginami pilnai dalyvauti šv. Mišiose: sąmoningai įsijungti į bendruomenės maldą, priimti šv. Komuniją. Senovėje žmonės sakydavo, kad reikia šv. Komuniją paaukoti už savo mirusiųjų sielų išganymą. O kad galėtume vertai, švaria sąžine priimti šv. Komuniją ir taip, parodydami savo artimajam meilę, skirti šv. Komunijos nuopelnus už jo sielą, turėtume atlikti išpažintį. Laidotuvės – tai prisilietimas prie Amžinybės, ir mes maldos, šv. Mišių dėka susitinkame su tais savo artimaisiais, kurie jau iškeliavę.   Ar būtina užrašyti mirusiųjų vardus pas kunigą per šv. Mišias kad perskaitytų? Bažnyčia moko, kad kiekvienos šv. Mišios yra visų pirma visuotinė Jėzaus Kristaus auka už visus ir visiems laikams. Tačiau jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių būta tradicijos ant diptichų – specialių lentelių užrašyti savo mirusiųjų vardus, už kuriuos prašai maldos jiems linkėdamas Dievo gailestingumo. Visa bendruomenė noriai, o kartu ir su įsipareigojimu už tuos asmenis meldžiasi. Kunigas perskaito užrašytus artimųjų vardus ir paragina visą bendruomenę melstis už juos. Iš to matyti, kad nuo seno Eucharistijos šventimas buvo tas įvykis, kurio dėka buvo prisimenami broliai ir seserys kaip tikrai esantys, kurie neabejotinai buvo suvienyti į bendruomenę šventųjų bendrystės galia. Garsiai juos įvardijus, jie tampa esantys „čia“ ir gyvais bendruomenės veikime.   Kokia katalikiška maldos po laidotuvių tradicija? Minimi tokie laikotarpiai kaip devintinės, trisdešimtinės. Ką jie reiškia? Be galo svarbu melsti, kad amžinybėje mano mirusysis galėtų regėti Dievo veidą ir būti laimingas (plg. Žyd 12, 14). Iš kur pas mus atsirado tradicija susirinkti šv. Mišioms 9 dieną po mirties? Pirmykštėje krikščionių bendruomenėje žmogus dažniausiai buvo laidojamas savo mirties dieną. Buvo tradicija melstis už mirusįjį trečiąją dieną po mirties, taip išreiškiant viltį, kad ir mirusiojo kūnas bus prikeltas amžinajam gyvenimui laikų pabaigoje ir septintąją dieną po mirties, prisimenant, kad Dievas septintąją dieną po pasaulio sukūrimo ilsėjosi. Iš čia kilo ir devintinių ir trisdešimtinių tradicija. Trečią dieną krikščionys melsdavosi už mirusiuosius ją tapatindami su Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių trečiąją dieną po mirties, o septintąją dieną – švęsdavo kaip Viešpaties dieną – sekmadienį. Sekma-diena buvimo su Viešpačiu. Jau daug vėlesniais laikais įvairiose valstybėse šios tradicijos transformavosi į mūsų mentalitetui ir kultūrinei aplinkai artimesnes mirusiųjų prisiminimo formas, kurias vadiname liaudiškuoju pamaldumu, turinčiu gilias Bažnytines tradicijas. Lietuvoje dažniausiai žmogus laidojamas trečiąją dieną po mirties – kuri mums tampa simboliniu susivienijimu su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų trečiąją dieną. Na, o po laidotuvių skaičiuojama septintoji – Viešpaties diena, kuri pagal kalendorių yra 9 kalendorinė diena po mirties. Šiandien žmonės buriasi 9 ir 30 dienomis atminti savo mirusiųjų. Kodėl 30? Netekus artimojo, su juo kuriasi naujas santykis, nebe fizinis. Su mirusiuoju esi nuolatiniame buvime, nebeatsitrauksi, nebepasislėpsi. Tas santykis pagrįstas išgedėjimu. O išgedima per maldą. Per asmeninę maldą ir per bendruomeninę maldą, kai susirenkame į šv. Mišias, palaikome mirusiojo artimuosius, pažiūrime, kaip jie laikosi, gal reikia pagalbos. Žinoma, įvairios gyvenimo aplinkybės ir reali galimybė ateiti į šv. Mišias įvairuoja. Tad tikrai nieko tokio, jeigu paslenkame šias dienas į vieną ar kitą pusę. Svarbu, kad prisimename, svarbu, kad meldžiamės.   Pakalbėkime apie kremavimą ir urnos laidojimą. O juk būna atvejų, kai žmogaus paskutinė valia yra jo pelenų išbarstymas jūroje ar kitose jam brangiose vietose. Katalikų Bažnyčios apeigynas sako, kad kūnas visas ir nepadalintas turi būti palaidotas vienoje konkrečioje vietoje. Žinoma, civilinis įstatymas numato vietas, kur galima barstyti pelenus. Tačiau pakrikštytam žmogui, krikščioniui, nederėtų to daryti. Bažnyčia moko, kad turi būti viena atminimo vieta, kapas (ar kolumbariumas), kur galėtume ateiti, prisiminti žmogų, prašyti jam Dievo gailestingumo ir šviesios Amžinybės.   Tai ar galima nusižengti paskutinei mirusiojo valiai ir pelenų nebarstyti, jei tai prieštarauja tikėjimui? Vienas dalykas, kaip spręsti problemą, kai ji iškyla. Kitas dalykas, kaip pasiruošti, kad jos nebūtų. Reikėtų labai aiškiai artimiesiems išreikšti savo valią, kaip noriu būti išlydėtas. Ir siekti, kad mano norai sutaptų su mano išpažįstamo tikėjimo laidojimo būdu. Jeigu žmogaus pozicija neatitinka Bažnyčios laidojimo tradicijos, tai gali būti traktuojama ir kaip oficialus tikėjimo išsižadėjimas, jeigu tai aiškiai yra dar būdamas gyvas išreiškęs mirusysis. Tuo atveju, kai žmogus nori būti kremuotas tam, kad paneigtų mirusiųjų prisikėlimą, tokį jo norą galima traktuoti kaip išstojimą iš Bažnyčios. Tokiu atveju, katalikų kunigas neturėtų dalyvauti laidotuvėse. Tačiau apie kiekvieną neaiškumų ir įtampos sukeliantį atvejį rekomenduočiau visų pirmiausia pasikonsultuoti su savo parapijos klebonu ar bet kuriuo kunigu ir tik po to priimti galutinį sprendimą, kaip laidoti savo artimąjį.   Kokius klausimus apie laidotuves dar užduoda žmonės kunigui? Jie labai įvairūs! Noriu pakviesti žmones nebijoti kunigų klausti. Nes sklando įvairūs pramanai, prietarai, neturintys nieko bendro su tikėjimu ir krikščioniška laidojimo tradicija. Pokalbis su kunigu duoda daug aiškumo ir širdies ramybės. Tai išlaisvina ir leidžia savo mirusįjį su tikėjimu ir viltimi palydėti į Amžinybę.   Ačiū už pokalbį! Kalbino Goda Povilaitytė
Data:
Kategorija: