Giesmės kelionė Linkuvon

Šiais laikais žmonės keliones planuoja įvairiai – būna, net prieš metus pradeda ruoštis į tolimą kelionę, būna – pasinaudoja paskutinės minutės pasiūlymu.

Parapijos senosios muzikos ansamblis “decOrata” net prieš metus pradėjo derinti kelionės į Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus detales. Kaip jūs manote, ar toli Linkuva? Žemaičiuose šis miestas (taip, būtent miestu linkuviai vadina savąją gimtinę) nelabai žinomas, tačiau iš tiesų, Linkuva – senas šiaurinėje Lietuvos dalyje esantis miestelis, kurio bažnyčia pirmą kartą paminėta jau 1500 metais. Net 200 metų čia gyveno ir savo pašaukimą skleidė vienuoliai karmelitai. Jų dvasingume itin svarbi Švč. Mergelė Marija Škaplierinė. Tad ir bažnyčia nešioja šį titulą, o liepos 16 d. – Marijos Škaplierinės iškilmė – viena didžiausių ir plačiausiai žinomų Linkuvos švenčių, kadaise sutraukdavusi dešimtis tūkstančių piligrimų.

Tad prieš metus, pakviesti Linkuvos klebono kun. Tomo Janavičiaus, pradėjome su viltimi, kad karantino nebus, ruoštis garsiesiems atlaidams.

Išaušus liepos 18 d., ankstyvą rytą sėdome į parapijos autobusiuką ir išsiruošėme į Šiaulių vyskupijoje esančią Linkuvą. Apie 230 km nuriedėjome kuo patogiausiai ir kelionė tikrai neprailgo.

Linkuva pasitiko išsipuošusi, tačiau gana tuštoka. Tai vienintelis dalykas šioje kelionėje, suspaudęs širdį – nyksta mūsų atlaidų tradicijos, o mes vis mažiau besuprantame ir bevertiname tikrąją atlaidų prasmę – dvasinį atsinaujinimą, sielos nusiplovimą…

Dabartinė Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1745 m., yra architektūros paminklas, priklausantis Linkuvos karmelitų vienuolyno ansambliui. Bažnyčios frontoną puošia įspūdingas medinis Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės horeljefas (tiksliau, kopija. Originalus horeljefas, gerokai aptrupėjęs, eksponuojamas šoninėje bažnyčios navoje). Medinių liaudies meistrų skulptūrų čia tikrai nemažai. Už tai galime padėkoti Linkuvos bažnyčios klebonams, išsaugojusiems, vertinusiems liaudies meną.

Ir mes jaučiamės prisidedantys prie Bažnyčios turtų išsaugojimo – mūsų giedamos giesmės siekia Renesanso laikus, kai bažnytinę muziką kūrė tikri meistrai. Po šv. Mišių kalbėdami su linkuviais, atsakinėjome į jų nuostabos kupinus klausimus apie tai, kad jau nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių muzika būdavo užrašoma, nekalbant apie Renesanso epochos muziką. Klausytojai stebėjosi, kaip tie rankraščiai pasiekė mūsų dienas. O mes jau ne kartą atkreipėme XXI a. žmonių dėmesį, kad “tamsiaisiais Viduramžiais” vadinami laikai gal ir nebuvo tokie jau tamsūs… Ieškantys šviesos, ją randa visuose laikuose ir visuose žemės pakraščiuose.

Apie tikėjimo teikiamą šviesą ir Šventosios Dvasios išminties dovaną mūsų gyvenimuose kalbėjo ir šv. Mišias aukojęs JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Tik Dievo akivaizdos šviesoje galime matyti savo sprendimų, prioritetų teisingumą ir gerumą.

Po šv. Mišių, atlaiduose viešėjęs karmelitas kun. Mariusz Placek OSB visiems norintiems padovanojo škaplierius (lot. scapularium – pečių apdangalas). Tai abito sudedamoji dalis, katalikų sakramentalija. Didysis vienuolinis škaplierius yra ilgas stačiakampis krūtinės pločio audeklas su iškirpte galvai, dėvimas ant abito – viena dalis dengia krūtinę, kita nugarą. Nešiojamas nuo 13 a. vidurio. Mažasis škaplierius yra juostele arba virvele sujungtos dvi kvadratinės arba stačiakampės audeklo (tradiciškai vilnonio) skiautelės su Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais. Nešiojamas ant kaklo. Simbolizuoja Kristaus kryžiaus nešimą, paklusnumą Jėzui Kristui (švelnų jungą, lengvą naštą). Per tam tikras apeigas mažasis škaplierius palaiminamas ir uždedamas tikinčiajam ant kaklo. Mažąjį škaplierių dažniausiai nešioja priklausantieji škaplieriaus brolijai, įsipareigojusieji labiau praktikuoti dvasingumą. Šias apeigas ir atliko kun. Mariusz Placek OSB, pagausindamas būrį tikinčiųjų, pasiryžusių įstoti į škaplieriaus broliją.

Pasimeldę atlaidų šv. Mišiose, dar praleidome nuostabų laiką bendrystėje su linkuviais ir atlaidų svečiais. Pavakariais išsiruošėme namo. Tačiau pakeliui dar nusprendėme aplankyti Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Kaip tik suspėję Mišparams, turėjome progą kartu pasimelsti su broliais benediktinais ir pasistiprinti Palendrių ramybe ir tyla.

Metus planuota piligrimystė įvyko. Esame nepaprastai dėkingi linkuviams už jų mums dovanotą atlaidų šventę ir galimybę juose giesme šlovinti Viešpatį. Dėkingi Palendrių broliams už visada atviras duris maldai. Dėkingi Viešpačiui Dievui už visus kelius, kuriais Jis mus veda ir leidžia dalintis tuo, kuo esame turtingi – giesme, ateinančia iš amžių glūdumos.

Goda Povilaitytė
“decOrata” ansamblio narė