Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė

Praėjusį sekmadienį šventėme Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines.

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė yra pirmoji liturginių metų šventė, kuri švenčia ne išganymo istorijos įvykį, o apmąsto sakramento dovaną. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė buvo įsteigta 1317 m. eucharistinio pakilimo metu, kai nuo XI a. dėmesys labiau ėmė telktis į Eucharistijos tikrumą. Šiam pokyčiui postūmį davė dideli doktrininiai ginčai. Kelios įtakingos eretikų grupės ėmė neigti Kristaus buvimą Eucharistijoje ir teigė, kad katalikų liturgija (tokia, kokia buvo tuo metu), negali šio buvimo įvykdyti. Tuo metu pamokslininkai, siekdami atstumti erezijas, rinko stebuklingų Ostijų pasakojimus. Stebuklingos ostijos, nuo kurių pagydavo žmonės, tapdavo traukos ir piligrimų centrais. Teologai ir pamokslininkai skelbė žmonėms, kad Kristaus buvimas sakramente siekia įvesti juos į vis glaudesnį dvasinį ryšį su prisikėlusiu Kristumi. Tikintieji ėmė telkti dėmesį ypač į Kristaus sudabartinimo Eucharistijoje momentą ir kartu į nuolatinį Kristaus buvimą Ostijoje, kuri jau imta garbinti ir už Eucharistijos šventimo ribų. Tikinčiųjų sąmonėje taip pat ėmė formuotis supratimas, kad tam tikros maldos ir veiksmai (ypač jei jie susiję su krikščioniško tikėjimo ir meilės darbais) gali atstoti konsekruoto pavidalo priėmimą. Iš čia atsirado taip vadinama „Dvasinė komunija“, kuri tikintiesiems jau tapo dažniausia sakramento priėmimo praktika. Gimė nauja pamaldumo srovė, telkianti žvilgsnį į Ostiją ir Taurę. Troškimas jas matyti XII a. pagimdė naują gestą: po konsekracijos žodžių šie du pavidalai jau iškeliami į viršų, kad būtų parodoma, jog duona ir vynas tikrai tapo Kristaus Kūnu ir Krauju.

Svarbi iškilmių apeigų dalis – Devintinių procesija. Ji imta organizuoti netrukus po pirmųjų iškilmių šventimo. Pirmiausia procesijos pasirodė Vokietijoje (1265 m.), po to Prancūzijoje (1320 m.), Anglijoje (1325 m.), Milane (1336 m.) ir Romoje (1350 m.). XIII–XIV a. devintinių procesijos atsiliepė į tikinčiųjų troškimą matyti Ostiją. Šios procesijos tapo panašios į relikvijų procesijas. Kad Švč. Sakramentas būtų matomas, panaudotos monstrancijos, tarnavusios relikvijų išstatymui. Šie relikvijoriai labai tiko, nes žmonės galėjo matyti Ostiją iš toli per stiklo ar kristalo apsaugą. Procesija yra Šv. Mišių tęsinys. Joje nešama Ostija yra Kristaus Kūnas, kurį pats Viešpats duoda Bažnyčiai kaip maistą, idant ją susietų su savo kryžiaus auka.

Tądien taip pat šventėme ir Tėvo dieną. Išvakarėse meldėmės už mirusius tėvus, prašydami jiems Dangaus karalystės džiaugsmo, o sekmadienį visų šv. Mišių metu buvo laiminami gyvieji tėvai, kad būdami Dievo Kūrėjo bendradarbiais, skleistų Jo karalystę žemėje.

parengta pagal Br. Luko Skroblo OSB straipsnį
www.palendriai.lt